Čiurlys – oro paukštis
Čiurliai yra perinti, migruojanti rūšis. Paprastai šie paukščiai pastebimi gegužės – rugpjūčio mėnesiais. Tai gana paplitęs ir įprastas visoje šalyje paukštis. Lietuvoje kasmet peri 50 000-100 000 porų. Dažniausiai čiurliai peri miestuose ir gyvenvietėse, tačiau aptinkamas ir toliau nuo gyvenviečių, net atvirose miškų ir pelkių erdvėse.
Čiurliai lizdus suka aukštų pastatų ertmėse, plyšiuose tarp stogo ir sienos, karnizų, natūraliuose uoksuose ir inkiluose. Lizdas ne visai apvalus, dažniausiai būna sukrautas iš plaušų, pakulų, vatos, plaukų, plunksnų, augalinių pūkų, sintetinių medžiagų atliekų.
Čiurliai minta tik skraidančiais vabzdžiais ir pavėjui voratinklių pagalba keliaujančiais voriukais.
Čiurlys yra tikras oro paukštis, kuris beveik visą savo gyvenimą praleidžia ore. Jie net miega nenutūpdami. Čiurlys žemę pasiekia tik atėjus laikui perėti vaikus bei juos maitinti. Dažnai šis paukštis yra maišomas su kregždute, tačiau jie nėra giminingi. Čiurlys yra kur kas didesnis už kregždę, skiriasi jų sparnų formos – čiurlio sparnai primena lenktą dalgį, spalva – čiurlio kūnas yra ištisai juodai rudas ir tik gerklė balsva.
Čiurlys taip pat turi labai trumputes, tačiau tvirtas kojas, su kuriomis jis nesugeba atsispirti, kaip visi kiti paukščiai. Čiurlys savo stiprių kojų pagalba ropoja medžiais į viršų ir pasileidžia sklęsti.
Dėl šio išskirtinio bruožo neretai žmonės pamano, kad paukštis yra sužalotas – juk jis neskrenda! Radus čiurlį reikia pažiūrėti ar jis yra sveikas, ar nesimato išorinių pažeidimų ir jeigu jis sveikas – paimti į saują ir stipriai išmesti į viršų, kad paukštis pasigavęs vėjuką nuskristų savo keliais.